Iš mėlynųjų natų: džiazas, svingas ir lindy hop’o gimimas

Trumpa muzikos ir šokio, kurie ėmė svinguoti išvien, istorija: Kaip iš Afrikos į Amerikos pietus atvežta tauta iš sielvarto ir džiaugsmo sukūrė naują muziką ir naują būdą judėti pasaulyje.

I. Muzika, kurią gali šokti; šokis, kurį gali girdėti

Pasakojama, kad esama akimirkos, kai užgimsta muzika — ir beveik tuo pačiu įkvėpimu pradeda judėti kūnas. Amerikoje šie du dalykai niekada nebuvo iš tikrųjų atskirti. Dar nepavadintas džiazas jau turėjo pulsą; ir dar nenutilus pulsui, kojos jau buvo atsakiusios. Tai — pasakojimas apie tą atsakymą.

Džiazą esame linkę prisiminti kaip kažką girdimą: trimitą, lenkiantį natą, klarnetą, kopiantį į dangų. Bet žmonėms, kurie jį išgyveno pirmieji, džiazas buvo kai kas daroma. Tai šeštadienio vakaras. Tai kūnas — elektrizuojantis, improvizuojantis, laisvas — šalyje, kuri tris šimtmečius mėgino diktuoti juodaodžių kūnams, ką jiems galima ir ko negalima. Pasakoti svingo istoriją reiškia pasakoti tos laisvės istoriją — iškovotos po vieną šokių aikštelę.

II. Iš Naujojo Orleano

Šaknys siekia giliai — ir per vandenyną atgal. Vakarų bei Centrinės Afrikos šokiuose — šokamuose prie pat žemės, sulenktais keliais, polirit­miškai, improvizuojant, bendruomeniškai — glūdėjo visa būsima gramatika. Vergija mėgino tą gramatiką nutraukti, bet jai taip ir nepavyko. Plantacijų „ring shout“ rateliuose, Karibų sinkopėse, šokiuose „cakewalk“, besišaipiusiuose iš šeimininkų net juos linksminant, senasis judesys išliko, keitėsi ir laukė.

Pirmiausia jis iškilo kaip muzika Naujajame Orleane — uostamiestyje, kur kreolų rafinuotumas susitiko su Misisipės deltos bliuzu, kur pučiamųjų orkestrai palydėdavo mirusiuosius į kapines, o namo parvesdavo šokdami. Iš regtaimo, o paskui iš karšto, improvizacinio kornetininkų, tokių kaip Buddy Bolden, džiazo gimė garsas, kuriam netrukus nebegalėjo atsispirti visa šalis. Ir kur tik keliavo muzika — upe į Čikagą, į rytus, į Harlemą — kartu keliavo ir šokis.

III. Muzika ir kūnas

Džiazas ir džiazo šokis užaugo kartu — du tos pačios šeimos vaikai, formavę vienas kitą. Muzikantas sugrojo frazę — šokėjas atsakė. Šokėjas kojomis sukūrė ritmą — būgnininkas jį pasiėmė. Stebėti puikų orkestrą ir puikų šokėją vienoje salėje reiškė stebėti pokalbį — šauksmą ir atsaką (angl. call and response), giliausią afroamerikiečių meno gramatiką.

Tokia ir buvo simbiozė: muzika ne vien lydėjo šokį, o šokis ne vien iliustravo muziką — jie improvizavo vienas ant kito. Kai trečiojo dešimtmečio pabaigos ritminės sekcijos savo vertikalų „bum‑čik“ išlygino į riedantį, horizontalų pulsą, kuris imtas vadinti svingu, kartu išsilygino ir šokėjai. Nauja muzika pareikalavo naujo šokio — ir jį gavo.

IV. Vienas ir kartu

Amerikiečių liaudiškasis džiazo šokis visada kalbėjo dviem balsais. Yra solinis balsas — šokėjas vienas su ritmu, improvizuojantis žingsnelius tokiais pavadinimais kaip Čarlstonas, „Black Bottom“, „Truckin’“, „Shorty George“. Tai tradicija, dažnai vadinama autentišku arba soliniu džiazu: kūnas kaip savo paties instrumentas, laisvas atsakyti muzikai taip, kaip ją girdi.

Ir yra poros balsas — du šokėjai, leader ir follower, derantys viename bendrame ritme. 1923 m. daina iš vien juodaodžių statyto Brodvėjaus spektaklio Runnin’ Wild uždegė visą šalį Čarlstonu, ir žingsnis netrukus ėmė reikštis abiem pavidalais — soliniu ir poriniu. O paskui Harlemo klubuose, trečiojo dešimtmečio pabaigoje, porose šokantieji padarė kai ką revoliucinio. Šokyje, vadintame „Breakaway“, jie paleido vienas kitą: kelias takto dalis palikdavo uždarą apkabinimą — gal dar susikabę viena ranka — ir improvizuodavo atskirai, kol vėl susiglausdavo. Skamba menkai. Bet tai pakeitė viską.

V. Lindiškasis šuolis

1927 m. Charlesas Lindberghas perskrido Atlantą, ir antraštės šaukė: „Lindis peršoka vandenyną“. Harlemo šokių salėse porinis džiazo šokis irgi buvo „peršokęs“ truputį toliau. Kitąmet, Manhatano šokių maratone, puikų šokėją, vadintą „Shorty“ George Snowdenu, žurnalistas paklausė, ką šis darąs su kojomis. „Lindį“, — atsakė jis. Taip gimė vardas — nors, kaip įspėja atidūs istorikai, tiesą čia sudaro pasakojimų pynė, kurios niekas iki galo nepatvirtins.

Tikra yra erdvė, kurioje šokis subrendo: Savoy Ballroom, atidarytas Harleme 1926 m. — per visą kvartalą nusidriekusi svingo šventykla su dviem scenomis ir klevo grindimis, vadintomis „the Track“; jas tūkstančių kojų nudėvėdavo ir keisdavo kas keletą metų. Savoy įleisdavo visus, juodaožius ir baltaodžius, su viena sąlyga: vienintelė aristokratija čia — talentas. Jos šiaurės rytų kampe, „Kačių kampe“ (Cats’ Corner), karaliavo geriausi pasaulio šokėjai.

Ten Lindy Hop’as rado savo širdį — „swingout“, tą alsuojantį judesį, kuriame du partneriai išlekia vienas nuo kito ir vėl suskuba atgal, kiekvienas laisvas, kiekvienas susijęs. Čia ir slypi viso dalyko genialumas: šokis, kaip ir muzika, statomas ant individo ir grupės darnos. Tai, ne vieno šokėjo žodžiais, savotiška tobula demokratija.

Tai niekada nebuvo vieno žmogaus darbas. Lindy hop’as buvo bendruomeninis kūrinys, šlifuotas vakaras po vakaro visos šokėjų bendruomenės. Frankie Manningas tarp jų pelnytai garsus: 1935 m., įkvėptas judesio nugara į nugarą, jis permetė partnerę Freidą Washington per savo nugarą ir pastatė ant kojų — tai dažnai vadinama pirmuoju tikru triuku (air step) — ir Savoy klubas, pasakojama, sprogo nuo aplodismentų. Bet Manningas šoko greta milžinų — Big Bea, Ann Johnson, Willa Mae Ricker, Al Minns, Leon James ir daugybės kitų, kurių kiekvienas suteikė šokiui savitą balsą. Vadovaujami Herberto „Whitey“ White’o, geriausi iš jų tapo „Whitey’s Lindy Hoppers“, nešusiais šokį į Holivudo filmus — A Day at the Races, kvapą gniaužiantį, gravitaciją nugalintį Hellzapoppin’ — ir toliau į Europą bei Australiją. Kelerius auksinius metus, nuo 1935 iki 1942‑ųjų, kol karas išvedė jaunuolius, Harlemas buvo svinguojantis pasaulio centras.

O kai didieji orkestrai nutilo ir salės užsidarė, liepsną nuo užgesimo apsaugojo saujelė atsidavusių šokėjų. Norma Miller, „svingo karalienė“, Dawn Hampton, Barbara ir Sugar Sullivan bei Charlie Meade ir George Lloyd buvo tarp tų, kurie sunkiais dešimtmečiais išsaugojo Savoy žingsnius, muziką ir dvasią — tapdami gyvais tiltais į atgimimą ir mokydami naują kartą to, ko niekada neperteiks jokia knyga ar filmas. Pagerbti lindy hop’ą reiškia pagerbti juos visus, o ne vieną vienintelį vardą.

VI. Į vakarus, ir kiti svingeliai

Svingas niekada nebuvo vien Harlemo. Muzikai plintant, šokėjai visur lenkė ją prie savų grindų ir savų žmonių. Ankštose, slidžiose Pietų Kalifornijos salių grindyse, kur šeimininkai draudė pašėlusius kick’us ir „breakaway“, susiformavo sklandus, glaudus, išradingai subtilus porinis šokis, pavadintas balboa — šokamas krūtine į krūtinę, beveik vien kojomis; santūrumo ir ritmo, o ne reginio šokis.

„Collegiate Shag“, spyruokliuojantis ir žvalus, ketvirtąjį dešimtmetį šokinėjo per koledžų miestelius ir šokių sales; jo pusbroliai — įvairūs Karolinų „Shag“ — turėjo savas šaknis juodaodžių socialiniuose šokiuose. O vakaruose choreografas Deanas Collinsas nuvežė Savoy lindį į Holivudą, kur jis susitiko su vietiniais stiliais ir padėjo užsimegzti tam, kas taps West Coast Swing. Daug šokių, viena šeima — visi jie džiazo vaikai.

VII. Dovana ir atpildas

Šios istorijos negalime pasakoti sąžiningai neįvardiję jos šaltinio. Džiazas ir svingas — ir muzika, ir šokis — yra juodaodžių amerikiečių kūrinys, gimęs šalyje, kuri buvo pavergusi jų protėvius ir atskyrusi jų gyvenimus. Savoy šokių grindys buvo integruotos metais anksčiau nei šalies mokyklos. Ant tų grindų ir tūkstančiuose „juke joint“ barų visuose Pietuose žmonės, kuriems tiek daug buvo atimta, sukūrė kai ką tokio gausaus, kad pasiskolinti atėjo visas pasaulis.

Tas skolinimasis per dažnai pamiršdavo padėkoti. Moterų ir follower’ių vardai — Norma Miller, Willa Mae Ricker, Dawn Hampton, Barbara ir Sugar Sullivan bei daugybė niekur nesurašytų — per dažnai liko už istorijų ribų, nors šis šokis joms suteikė daugiau laisvės ir lygybės nei beveik bet kuris kitas porinis šokis pasaulyje. Mylėti šią muziką ir šį šokį — tai prisiminti, kieno tai kūrinys, išmokti vardus ir juos pagerbti.

Mažiausia, ką galime padaryti šokdami „swingout“, — žinoti, kieno laisvę šokame.

VIII. Pabaigai

Muzika tebėra čia. Tebėra ir šokis. Studijose ir salėse nuo Vilniaus iki Seulo nauja karta vis dar randa „swingout“ ir žingsnių trepsėjime tą patį, ką rado Savoy šokėjai: kūną, elektrizuojantį ir laisvą, atsakantį muzikai, kuri tiesiog atsisako nustoti svinguoti.

---

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

• Jass Dancer (Peter Loggins) — tyrimai apie ankstyvuosius liaudiškojo džazo šokėjus, tarp jų Shorty George Snowdeną.
• Authentic Jazz Dance (Harri Heinila) — džazo/svingo šokio terminologijos ir Harlemo istorijos studijos.
• Ken Burns, Jazz (PBS, 2001) — dokumentinis ciklas, kurio dvasia seka ši ese.
• Just the Swing — svingo šokio era
• SSQQ — svingo šokio istorija
• Swungover — lindi hopo gimimas (1900–1929)
• Swungover — Harlemo lindi hopo aukso amžius (1935–1942)
• Google Arts & Culture — lindi hopo istorija
• Harlem Heritage — lindi hopas ir svingas
• iLindy — kaip prasidėjo lindi hopas: trumpa apžvalga
• iLindy — Savoy Ballroom istorija
• Swungover — 20 originalių lindi hoperių, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas pradedantysis

Rekomenduojamos knygos: Marshall ir Jean Stearns, Jazz Dance: The Story of American Vernacular Dance · Frankie Manning ir Cynthia R. Millman, Frankie Manning: Ambassador of Lindy Hop · Norma Miller, Swingin’ at the Savoy · Jacqui Malone, Steppin’ on the Blues.

Nuotraukos yra viešoji nuosavybė (JAV Farm Security Administration / Kongreso biblioteka; William P. Gottliebo kolekcija ir kiti iki 1929 m. kūriniai), išskyrus Antano Minkevičiaus nuotrauką iš What a Jazz renginio.